NUGENĖTA PUŠIS. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje

2016-11-07

Nerija Putinaitė – viena drąsiausių ir produktyviausių Lietuvos kultūros tyrėjų ir kritikių. Jos knygos Šiaurės Atėnų tremtiniai (2004), Nenutrūkusi styga (2007) ir Trys lietuviškosios Europos (2014) tapo lietuvių tautinės tapatybės ir sovietmečio kultūrinių padarinių tyrimų klasika, o jos vieši pasisakymai nuolat sukelia diskusijų proveržius pačiomis svarbiausiomis ir skaudžiausiomis šiandienos kultūros santykio su praeitimi temomis.
Šioje knygoje autorė analizuoja sovietinėje Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Remdamasi archyvų medžiaga, viešais ideologiniais propagandiniais tekstais, laikraščių publikacijomis, ji dėmesį telkia į „švelnųjį“ (ne represyvųjį) ateizacijos politikos pavidalą ir aprašo, kaip valdžia ieškojo tokių ateizavimo priemonių, kurios ne atstumtų visuomenę, o ją paskatintų bendradarbiauti. Aptariamas visuomenės, siekusios rasti sugyvenimo su režimu būdą, pozityvus atsakas į valdžios politiką. Knygoje tiriami atskiri buvusių kunigų (Jono Ragausko, Adomo Šerno, Vytauto Starkaus) viešo tikėjimo atsisakymo atvejai, nagrinėjamas 7-ajame dešimtmetyje ir vėliau reiškęsis skaitytojų pasakojamų „ateistinių autobiografijų“ reiškinys, jų tapimas propagandine priemone. Taip pat kalbama apie tokias kurtas ateizavimo priemones kaip nereliginiai pakaitalai asmeniškai svarbiems religiniams ritualams (krikštynoms, vestuvėms, laidotuvėms ir pan.) ar nereliginė moralė. Pastaroji turėjo sumenkinti religijos poreikį, atsakydama į žmogui rūpimus egzistencinius klausimus. Autorė teigia, kad vietinė lietuviškoji sovietinė valdžia šiame politikos lauke veikė gana savarankiškai Maskvos atžvilgiu. Jos ateizavimo politikos tikslas nebuvo įdiegti marksistinę-lenininę ateistinę pasaulėžiūrą ir moksliškai demaskuoti religiją kaip „prietarus“. Priemonės buvo nukreiptos atitraukti visuomenę nuo Katalikų Bažnyčios, kurią valdžia suvokė kaip politinį priešą, įtakingą jėgą, gebančią telkti ir organizuoti žmones.